Intertekstualumo erdvės ir nejudumo estetika Šarūno Barto filmuose "Trys dienos", "Koridorius"

Mano straipsnis yra apie Lietuvos kino režisieriaus Šarūno Barto filmus ir jiems būdingą nejudumo estetiką. Neoegzistencinis Barto lėto veiksmo kine ieškojimas įvedamas į kino vaizdinių ir tradicijų intertekstualią meta diegezę - nuo rusiškojo avangardo iki italų neorealizmo miesto vaizdų, Jono Meko, Walterio Ruttmanno ir Alfredo Hitchcocko. Barto filme Koridorius (1994) bandoma „užfiksuoti" vidinių erdvių išstūmimą lyginant su viešosiomis socialinių ir politinių pokyčių erdvėmis 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Bartas vaizduoja už sienos paslėptą pasaulį, primenantį danų dailininko Vilhelmo Hammersh0i vienatvės vaizdinius ir namų vienumą, bei prancūzų kino režisieriaus Jean-Claudeb Rousseau namų vidaus kiną, paprastus vaizdus ir garsus. Kita vertus, žmogaus išstūmimo ir apleidimo, sutelkto lėtumo ir nuobodulio, tylos ir naratyvo trūkumo fiksavimo Koridoriuje būdas perteikia realybės kontinuumą virš tam tikrų lingvistinių struktūrų ir jungiančių ryšių. Šarūno Barto filmai primena statiško kino tradiciją, kai veiksmo nebuvimo įspūdis kuriamas per filmo akustikos, filmavimo, vaidybos, intertekstualumo ir žiūrovo suvokimo sąveiką. Per filmo defamiliarumo funkciją keliami (post)modernistinio monokulizmo palikimo klausimai sąveikaujant vaizdavimui ir suvokimui antropologine, estetine ir politine prasmėmis.My paper will address the films by the Lithuanian film director Šarūnas Bartas whose works are marked with the aesthetic of slow. The films of Šarūnas Bartas take us closer to the tradition of motionless cinema in which the impression of immobility is effected by the interaction between the film acoustics, camerawork, performance, intertextuality with a spectator s reception. In its filmic function of de-familiarization it addresses and questions the (post)modern legacy of monocularism in the interplay between representation and perception in their anthropological, aesthetic and political meanings